Visi pajamas deklaruojantys Lietuvos gyventojai labai konkrečiai gali prisidėti prie šalies profesinių sąjungų stiprinimo. Mat šiemet yra pirmieji metai, kai žmonės gali skirti 1 proc. savo gyventojų pajamų mokesčio organizacijoms, ginančioms darbuotojų interesus. Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas Vladimir Banel sako, kad šis naujasis instrumentas – svarbus žingsnis tolimesniam profesinių sąjungų ir apskritai socialinio dialogo stiprinimui Lietuvoje.

Kaip bendrai vertinate socialinio dialogo lygį Lietuvoje, taip pat profesinio atstovavimo organizacijas (lyginant jas, pavyzdžiui, su darbdavių organizacijomis)?

Lietuvoje socialinio dialogo lygis ir plėtra, mano galva, vis labiau įgauna teisingą trajektoriją. Taip, mums dar toli iki tokių tarpusavio santykiu, kokius, pavyzdžiui, turi kitoje Baltijos jūros pusėje esantys kolegos skandinavai ar vokiečiai. Tačiau pastaruoju metu šioje srityje ir Lietuvoje matau tikrai rimtų idėjų, bandymų jas įgyvendinti ir net konkrečių darbų. 1 proc. paramos profesinėms sąjungoms galimybė yra geras politikų iki galo atlikto darbo pavyzdys. 

Kaip manote, kaip profesinėms sąjungoms seksis pasinaudoti šiuo instrumentu? Su kokiais iššūkiais rinkdamos paramą susidurs šios organizacijos?

Visų pirma, kaip ir minėjau, svarbu, kad toks instrumentas atsirado apskritai. Nes kliūčių, verčiant jį kūnu, tikrai netrūko. Prisiminkime kad ir pono Jakeliūno bandymus apkarpyti tokios paramos dydį. 

Jei kalbėti apie pačias profesines sąjungas, joms tai, neabejotinai, plačios naujos galimybės savo veiklai pritraukti papildomus finansinius resursus. Juk nuo finansų nemaža dalimi priklauso tokių organizacijų veiklos galimybės ir efektyvumas. Kalbu apie galimybes burti didesnes ir labiau patyrusias teisininkų komandas, stiprinti organizacijų administraciją, investuoti į profesinių sąjungų narių, administracijos darbuotojų mokymus ir kvalifikacijos kėlimą, tokiose srityse kaip, pavyzdžiui, derybų menas, strateginis planavimas, viešasis kalbėjimas.

Aišku, netrūksta ir iššūkių. Tai pirmieji metai, todėl kaip šis instrumentas veiks kol kas nelabai žino ir pačios organizacijos. Taip pat pastebėjau, kad žmonės vis dar klaidingai tapatina šią paramą su galimybe skirti 2 proc. to paties mokesčio viešosioms įstaigoms ar kitoms panašioms organizacijoms: darželiams, mokykloms, paramos fondams. O juk tai visiškai atskiros eilutės ir atskiros galimybės!

Manau, kad šio 1 proc. paramos profesinėms sąjungoms instrumento įteisinimas bus savotiškas lakmuso popierius, parodysiantis kaip į šias organizacijas žiūri visuomenė ar net jų nariai. Bet kokiu atveju manau, kad šis paramos įrankis yra gerokai prasmingesnis ir skaidresnis nei, sakykime, seniau valdžiai įprastas tam tikrų palankių profesinių sąjungų pamaloninimas per įvairius nelabai kam reikalingus projektus.

Kaip gimė ši 1 proc paramos idėja, sunkiai ar lengvai ji skynėsi kelią?

Tai yra Norvegijoje ir Suomijoje taikoma praktika. Kurią bandoma adaptuoti Lietuvoje. Atidžiau stebėjau tai, kaip ji Lietuvoje skynėsi kelią ir negaliu pasakyti, kad buvo lengva. Idėjos įgyvendinimo Lietuvoje lyderiais galiu drąsiai vadinti parlamentarus Tomą Tomiliną ir Vytautą Baką, kurie, be kita ko, turėjo aiškų Vyriausybės palaikymą.

Jei Jūsų, kaip profesinių sąjungų nario, kas nors paklaustų, kodėl žmogus turi skirti paramą profesinei sąjungai?

Visų pirma dėl dar kokybiškesnių paslaugų savo nariams. Imkime kad ir teisinę pagalbą. Atsiprašau už išsireiškimą, tačiau NPPSS teisininkai aria kaip arkliai tarnybinių ginčų komisijose ir teismuose, o derybininkai – derybose dėl kolektyvinių sutarčių, finansavimo, teisėkūros srityje. Ir daro jie tai dėl ramesnio kiekvieno pareigūno miego bei saugesnės ir sklandesnės tarnybos. Tos papildomos paramos lėšos leistų profesinėms sąjungoms dar labiau sustiprinti savo komandas, vadinasi, ir paslaugų kokybę. Esu tikras, kad šis skirta 1 proc. parama pareigūnams grįš su kaupu.