Tuomet Lietuvos respublikinei policijai vadovavęs Liutauras Vasiliauskas teigia, kad jam ne itin patinka, kad dabar vyksta lyg ir kokios nesveikos varžybos, kuri struktūra labiau nusipelniusi. „Nesakau, kad milicija atliko lemiamą vaidmenį, nes lemiamą vaidmenį atliko Lietuvos žmonės. Tačiau kai kitos struktūros – kariuomenė, Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba, saugumas -  dar tik kūrėsi, jų buvo tik užuomazgos, milicija tuo metu buvo oficiali ginkluota jėga, veikusi legaliai. Tą turėjo pripažinti visos konfliktuojančios pusės. Tai buvo toks savotiškas dualizmas: milicininkai jau buvo prisiekę Lietuvai, tačiau bambagysle – technika ir kt. – tebebuvo surišti su Maskva. Tuomet apsilankęs pas Vytautą Landsbergį, jam pasakiau tiesiai šviesiai: mumis nepasitikėdami - jūs vistiek turite mumis pasitikėti.“, - sakė L. Vasiliauskas.

Tuometinių įvykių liudytojas, dabar jau į pensiją pasitraukęs policijos pareigūnas Algis Žemaitis neabejoja, kad istorijos vagą daug kuo nulėmė tas faktas, kad tuometinė milicija nesuskilo. „Jei didžioji dalis būtų atsisakiusi tarnauti Lietuvai – o to labai daug kas norėjo ir dėjo labai daug pastangų pareigūnus suskaldyti – istorija galbūt būtų visai kitaip rašoma. Juk tuometinė milicija tuomet buvo vienintelė ginkluota ir visai neblogai parengta jėga. Tačiau į Lietuvos pusėn stojo beveik visi, išskyrus labai nedidelę, nereikšmingą dalį“, - sakė A. Žemaitis.

Pasak jo, nesudvejojo net ir tie milicininkai, kurie buvo kilę net ne iš Lietuvos. Tuo metu Vilniuje milicijoje tarnavo labai daug atvykėlių iš Baltarusijos, kurie čia gaudavo bendrabučius, įsikurdavo, atsiveždavo šeimas. Ir jie stojo į Lietuvos pusę.

Policijai tuo metu, ko gero, buvo sunkiausia. Nes ji privalėjo ne tik siųsti pareigūnus prie strateginių objektų jų gynybai. Kaip tik tuo metu visoje Lietuvoje prasidėjo kai kurie ne mažiau pavojingi dalykai. Visų pirma, sujudo sovietų kariuomenė, kurį tuo metu buvo dislokuota visame krašte. O jos buvo ne tiek jau mažai. Nuolatinį sovietų kariuomenės judėjimą ir bandymus daryti provokacijas turėjo kontroliuoti ne kas kitas, o mūsų pareigūnai. Kita problema: tokios suirutės atveju visuomet pradeda kelti galvą įvairaus plauko nusikaltėliai. Pareigūnams teko dirbti ir savo įprastą kasdienį darbą – tramdyti nusikalstamumą. „Buvo nuolat kalbama: reikia įvesti tiesioginį valdymą, įvesti karinę padėtį. Privalėjome visiems įrodyti, kad mes pajėgūs kontroliuoti padėtį, pajėgūs susitvarkyti. Taigi, turėjome tris užduotis: politinę, kovinę ir profesinę“ – prisiminė L. Vasiliauskas.

Tačiau policijos pareigūnai niekuomet garsiai neskelbė savo nuopelnų. Gal todėl jie lyg ir stumtelėti į šoną. Antai nuolat kalbama apie tai, kokius Sausio 13-osios įvykių tyrimus atliko prokuratūra. Tačiau juk prokuratūra be tardymo aparato – paprasčiau kalbant, be policijos – nedirba: tai dvi bendradarbiaujančios tarnybos. Ši elementari tiesa kažkodėl apeinama.

Per Sausio įvykius Vidaus reikalų ministerijos Viešosios tvarkos valdybos tarnybos skyriui vadovavusį, o jau kovą vyriausiuoju komisaru tapusį Vytautą Navicką, kaip, beje, ir jo kolegas, piktina ir nuolatinis kartojimas esą nepriklausomybė buvo ginama Vilniuje, na, dar Kaune. „Tai tarsi iškreiptas veidrodis. Policijos pareigūnai taip pat gynė nepriklausomybę ir periferijoje: Biržuose, Šiauliuose, Raseiniuose – visur. Nebūtinai stovėdami prieš tankus, kaip dažnai ( ir gan pompastiškai) kartojama, bet tiesiog palaikydami tvarką, kas tuo metu tikrai nebuvo lengva. O dabar apie tuos žmones net neprisimenama. Atrodytų, kad visas veiksmas tik Vilniuje ir vyko“, - sakė V. Navickas.

Būtent dėl to, kad eiliniai pareigūnai buvo gal kiek ir primiršti, Policijos departamentas 2006 ar 2007 metais buvo įsteigęs žyminį  Sausio 13-osios medalį. Tuomet buvo renkami sąrašai ir apdovanoti keletas šimtų kruvinuosiuose įvykiuose dalyvavusių pareigūnų. Vėliau tokie medaliai nebebuvo teikiami, tačiau, kaip sakė Policijos departamento Komunikacijos departamento vadovas Ramūnas Matonis, šiemet ši tradicija vėl atnaujinta.

 NPPSS informacija