Absurdiškai juokinga, kad „medžiodami“ Krašto apsaugos ministerijos vadovybę, nepatenkinti kritikai rėkia apie vienybę, apie visuotinį šaukimą ir kiekvieno vyro pareigą su šautuvu ginti savo namą. O kodėl viešai agituojant už tokias vertybes, medžiotojų ir kariuomenės bendravimas yra smerkiamas?

Žiūrėjau BBC laidą, dabar visur rinkimai į Europos Parlamentą. Kas domisi, žino, kad anglai turi savo politinį rėksnį, UKIP lyderį Nigelį Farage‘ą. Jis balsus renka rėkdamas, kad europiečiai atima iš britų darbo vietas. Taigi BBC žurnalistas jo paklausė: „Pone Farage‘ai, kodėl jūs meluojate britams? Jūsų žmona vokietė ir dirba jūsų, Europos Parlamento nario, ofise. Jūs pats atimate iš britų darbo vietas.“ Politikas dešimt kartų atsakinėdamas į tą patį klausimą nusišnekėjo, perėjo prie lovos reikalų ir atrodė juokingai.

Atsiprašau už tokį ekskursą į šalį. Norėčiau pamatyti Rasą Juknevičienę šitaip klausinėjamą objektyvių žurnalistų. Klausimas galėtų būti toks: „Kodėl jūs taip nemylėjote Lietuvos kariuomenės, kad neskyrėte jai reikalingo finansavimo? Kodėl jūs norite šauktinių kariuomenės, kad labai profesionalūs „žali žmogeliukai“ nesutiktų jokio realaus pasipriešinimo Lietuvoje?“

Dabar, atrodo, esame kreivų veidrodžių karalystėje, kaip patrioto ar eksperto apie kariuomenę klausinėjama žmogaus, kuris praktiškai ta kariuomene nesirūpino.

Besidomintys Lietuvos kariuomene didžiuodamiesi kalba apie mūsų karių pasiekimus ir įgytą kovinę patirtį Afganistane. Priminsiu, kad sprendimus dėl šios misijos priiminėjo ir ministras Juozas Olekas, bet tai ekspertų nutylima, gal netinka puolimo kontekstui? O, kad rimti ginklai, reikalingi efektyviai Tėvynės gynybai, neguli parduotuvių ir gamintojų lentynose kaip mėsa ar pienas, kritikuojantys turi žinoti.

Skamba kritika, kad kariuomenės vadas neišklausomas. Atsimename Gruzijos įvykius? Skaitėme, kad esant tam pačiam ministrui, tuometinis kariuomenės vadas Valdas Tutkus siuntė karinius lėktuvus „Spartan“ su pagalba į Gruziją. Deja, iš dabartinio vado nieko panašaus neteko girdėti. Tik ekspertų rypavimas, kaip vadui sunku bendrauti. Džiugu, kad nors ministras susitiko su Ukrainos kolega ir gal išjudės LITPOLUKR brigada, kuri būtų reali pagalba ir ukrainiečiams, ir mums.

Prie kariuomenės dar grįšime. Įdomu, ar įsiskaitėte į laikinojo Ukrainos Prezidento žodžius? Man įsiminė dvi mintys. Pirma, kad laikinoji vyriausybė neturi Donecko ir Lugansko regionų gyventojų paramos. Antra, kad Ukrainos kareiviai negali šaudyti į Ukrainos žmones. Tiesa, kad Ukrainoje vyksta netradicinis karas, kalba ir, atrodo, supranta visi.

Taigi ar jūs, kritikuojantys krašto apsaugos ministrą ir vadovybę, esate pasirengę panaudoti Lietuvos kariuomenę prieš Lietuvos piliečius? O gal galite pasitelkę apklausas atliekančių agentūrų duomenis pasakyti, koks pasitikėjimas Lietuvoje yra valdžia per visą ketvirtį šimtmečio nepriklausomybės?

Ukrainiečiai jau supranta savo problemas. Pagrindinė bėda ta, kad liaudis gyvena skurdžiai, o valdžia maudosi prabangoje. Vakarietiškomis vertybėmis besivadovaudami ukrainiečiai nesiruošia naudoti kariuomenės prieš savo piliečius. Deja, Ukrainos policija ir kitos specialios tarnybos nepajėgios kovoti su teroristais bei separatistais, - tai pripažino pats Prezidentas Oleksandras Turčynovas.

O kaip yra Lietuvoje? Ar mes suprantame savo problemas?

Ar jau pripratome prie basakojų policininkų demonstracijų. Ar užmiršome Dembavos ir kitas tragedijas? Nieko naujo, kad policija neturi kuro ir negali nuvažiuoti į įvykio vietą? Kad negali padėti į nelaimę patekusiam? Pripratome? O kaip dėl valstybės skolos policijai? Atsiskaitėme? Negaliu atsistebėti, kai pats ‚ARO“ vadas neutralizuoja pavojų Rokiškio rajone. Ar jau pasiekėme tokį lygį, kad daugiau nėra kam?

Ukrainos policija nesusitvarko su teroristų problema, o mūsų susitvarkytų? Retorinis klausimas, o jeigu ukrainiečiai paprašytų rytoj 100 specialiai paruoštų policininkų į pagalbą? Kaip tada? Kodėl ekspertai nekalba apie tai? Įdomu sužinoti, ar Vidaus reikalų ministerija pasiruošusi tokiems iššūkiams kaip Ukrainos rytuose? Su viešosios tvarkos pažeidėjais, chuliganais ir mušeikomis turi susitvarkyti policija. Kariuomenė turi kariauti prieš priešo kariuomenę. Ar ne taip?

Grįžkime prie krašto apsaugos. Didžiuojamės, kad esame jūrinė valstybė. Turime karines jūrų pajėgas. Šioje vietoje kritikuojančius noriu paklausti: jei ministras nebūtų priėmęs sprendimo pirkti laivus, ar nesijuoktumėte iš jūrininkų ant kranto? Ar nekritikuotumėte ministro už sužlugdytas karines jūrų pajėgas? O jei nebūtų sprendimo pirkti sraigtasparnių ir mokomųjų lėktuvų? Mes taip mylime savo lakūnus, turime puikią aviacijos istoriją. Kaip jums patiktų lakūnai be lėktuvų? Ar nereikalautumėte ministro galvos už tai, kad Lietuvos kariuomenėje neliko mėlynų uniformų?

Pritariu tik vienai kritikuojančių minčiai. Turime keistis, kitaip išnyksime. Norėdami laimėti šitą modernų karą, pirmiausia turime pradėti mylėti visus Lietuvos žmones vienodai. Dirbančius, mamas, vaikus, senjorus, policininkus ir kariškius. Visus. O neieškoti priešų ten, kur jų nėra, ir pigiai nepolitikuoti.

Lietuva bus saugi, kai žmogui bus skirtumas, kur ir kaip jis gyvena. Dabar dažnas pasako: „O koks man skirtumas?“ Ar atsimename, kad darbininkai tiko revoliucijai, nes prarasti galėjo tik grandines? Valstiečiai netiko, nes galėjo prarasti žemę. Taigi pagrindinis visų mūsų politikų rūpestis - padaryti taip, kad Lietuvos piliečiai nebūtų kaip tie XIX amžiaus darbininkai.

Delfi informacija

http://m.delfi.lt/article.php?id=64735565