Kodėl reikalingas Vidaus tarnybos statutas? Kokius esminius pokyčius pajaus pareigūnai, jeigu dokumentas bus priimtas?

Jau eilę metų politikų ir valdininkų stalčiuose dūli Vidaus tarnybos statuto įstatymo projektas. Dokumentas, kuris kaip grynas oras reikalingas statutinių pareigūnų bendruomenei. Be kurio Lietuvos teisėsauga netaps ori, stipri ir moderni.

Statuto mums visiems reikia dėl vienos paprastos, tačiau esminės priežasties: galimybės pertvarkyti sistemą. Patvirtinus jį atsivertų kelias nuosekliam planavimui, tarnybų optimizavimui ir pareigūnų darbo sąlygų gerinimui. Visais įmanomais pjūviais.

Tvirtesnės socialinės garantijos. Didesnis – ne simboliškai, o apčiuopiamai – atlyginimas. Visai kitokia motyvacija. Platesnės karjeros, kvalifikacijos kėlimo galimybės. Skaidrus priėmimas į tarnybą, aiški atsakomybė, sureguliuoti darbo krūviai – visa tai ir dar daugiau būtų galima paversti realybe. Be jokios gaišaties ir kliūčių.

Kaip, priėmus statutą, pasikeis vidaus tarnybos sistemos valdymas? Kokia tokio proceso nauda?

Pertvarkius vidaus tarnybos sistemą atpinga jos valdymas. Kaštai mažėja, o tai, kas sutaupoma - skiriama pareigūnams, jų poreikiams ir gerovei. Nes tikėtis ryškaus papildomo finansavimo iš biudžeto yra nerealu. Patys susispaudžiame, sutaupome – patys ir turime daugiau pinigų. Kurie visų pirma atitenka vidurinės ir žemiausios grandies pareigūnams. Tiems, kurie šiandien uždirba mažiausiai. Nebereikėtų sukti galvos, kaip išlaikyti šeimą. Nebereikėtų dairytis papildomo galimybių, dirbti apsauginiais prekybos centruose ar sandėliuose. Nebereikėtų žemintis.

Kai turėsime civilizuotą ir patrauklią sistemą – turėsime daugiau norinčių joje dirbti. Jaunų žmonių – irgi. Ateis motyvuoti, kvalifikuoti, atsidavę specialistai. Ne vienadieniai, ne perėjūnai, kuriems uniforma – galimybė pasipuikuoti ar nelegaliai užsidirbti. Sistemoje dirbs atsidavę žmonės.

Statutas gerai ir todėl, jog suteikia galimybę didelę dalį socialinių garantijų aptarti ir numatyti kolektyvinėse sutartyse. Ne įstatymuose, nes tai - atgyvena, tai neefektyvu. Socialinės garantijos Vakarų valstybėse seniai sprendžiamos per kolektyvines sutartis.

To siekiame ir mes. Sutartyse galima numatyti beveik viską: taupų išteklių naudojimą, prioritetus, garantijas, kompensacijas, atostogų trukmę, apmokėjimą už viršvalandžius, darbą savaitgaliais ir naktimis – begalę dalykų. Visiems bus sudarytos vienodos sąlygos. Nebus išskirtinių ar labiau mylimų, kurie gauna daugiau, nors dirba tą patį, kaip ir kolegos aplink.

Ar įžvelgiate galimų neigiamų statuto pasekmių?

Neįžvelgiu. Gaila tik dėl to, kad ne absoliučiai viskas, ko norime ir siekiame, surašyta dabartiniame statuto variante. Derinimo metu kai kurių dalykų teko atsisakyti. Priešingu atveju statuto kaip tokio išvis nebebūtų likę. Dabar produktą turime. Galbūt ne patį geriausią, su trūkumais – bet vis tiek tokį produktą, kuris pareigūnų bendruomenei reikalingas kaip oras. Be kurio ir toliau ilgiems metams liktume stagnacijoje – ir be jokių prošvaisčių.

Kodėl vis stringa dokumento priėmimo procesas?

Matyt, ne visi iš tų, nuo kurių priklauso sprendimo priėmimas, nori stiprios teisėsaugos. Ne visi nori struktūrinių reformų, kurios pakeltų teisėsaugą į visai kitą, kur kas aukštesnį, lygmenį. Nors viešai kalba visiškai priešingai.

Kaip manote, ar šių metų pavasario sesijoje pavyks pasiekti susitarimą ir priimti ilgai delsiamą statuto projektą?

Statutas parengtas. Tikėjomės, jog pagaliau pavyks jį „paversti kūnu“ praėjusių metų pabaigoje. Trūko nedaug, bet nepavyko. Procesas atsinaujins per Seimo pavasario sesiją. Svarbiausioms projekto nuostatoms – bent oficialiai – pritaria visi: Prezidentūra, Vyriausybė, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas.

Tai kodėl viskas tęsiasi jau šešerius metus? Kažkas, kažkam, kažkodėl kliūva. Metai iš metų dalijami pažadai – ir nieko. Rezultato nėra. 

Tai yra mūsų siekis ir tikslas Nr. 1. Tikiuosi, jog pagaliau statutas bus priimtas. Todėl išeitis tik viena. Reikia jūsų visų palaikymo. Bendrų bei vieningų pastangų. Aiškaus signalo politikams: statutas reikalingas ir privalo būti priimtas. Kas jam priešinasi – tas eina prieš pareigūnų gerovę. Ir prieš visuomenės interesą. Tačiau tam, kad taip nutiktų, pečius turime suremti mes visi. VRM, pareigūnai, profsąjungos, žiniasklaida, visuomenė. Tokiu atveju, manau, rezultatas pagaliau bus. Žmogiškai, paprastai ir nuoširdžiai norėčiau paprašyti visų susitelkti ir pasistengti tam bendram labui. Padarykime tai.

NPPSS informacija