Pagalba

  

Pagalba
Viešas AČIŪ pareigūnams
2015-12-22

I. Molotkovo gaudytojams - špyga už viršvalandžius?

Gaudynių paslaptį išvadusiam pareigūnui: „Tokių niekas negerbia"

Viešas AČIŪ pareigūnams

Aš nesu pareigūnas, bet dirbu policijoje. Aš pasitikiu policija ir tikiu, kad ji gali būti dar geresnė ir efektyvesnė, tačiau, perskaičius Vaido Giršvildo „Atvirą laišką pareigūnui“ ir kai kuriuos komentarus (kurių tikrai daug), darosi liūdna. Sunku patikėti, kad šie komentarai skirti pareigūnui, kuris dalyvavo taisant susimovusio kolegos klaidą ir nori gauti už tai pelnytą atlygį. Po tokių komentarų tikėjimas, kad policija gali pasikeisti, ima kristi. Vienintelis dalykas, neleidžiantis pasiduoti pesimizmui, – tai įsitikinimas, kad, norint pokyčių, reikalinga diskusija: vieša, atvira ir visapusiška. Dėl to, kaip atsakymą, nusprendžiau parašyti savo atvirą laišką, ir taip pat kreiptis ne tik į Jus (parašiusiam viešą laišką į lrytas.lt), bet ir į visus kitus kolega

Be generalinio komisaro pranešimų, neatsimenu nė vieno tokio viešo laiško girtam prie vairo sėdusiam pareigūnui. Štai kad ir šį savaitgalį Alytuje girto patrulio V. V. pasivažinėjimas. Kodėl tylime? Ogi todėl, kad, jei pasisakysim, atsiras tokių, kurie paaiškins, kada, kaip, kam ir ką galima sakyti. Kurie pasakys, kad skųsti negražu, kad reikia skirti, kur skundimas, o kur pilietiškumas, o jei neskiri, tai turbūt pats skundikas esi, morališkai žlugęs – dar blogesnis nei tas, kuris paliko kovinį ginklą be priežiūros ar girtas mirtinai sužalojo vaikus. Užsipulti tą, kuris išdrįso pasiskųsti – labai dėkinga tema pasimėgauti tariamos šlovės spinduliuose, juk skundikų niekas nemėgsta, tikrai atsiras daug pritariančių.

Generalinis komisaras patikino, kad negali būti jokio spaudimo atsisakyti sąžiningai uždirbto užmokesčio – tai yra neteisėta. Jei vis dėlto buvo kažkoks spaudimas, išsiaiškinti tokį dalyką ir išsklaidyti bet kokias abejones, ypač prieš visuomenę – policijos garbės reikalas. Lygiai toks pat, kaip ir atitaisyti klaidą kolegos, per kurio aplaidumą pusė milijono vilniečių negalėjo ramiai miegoti. Norisi tikėti, kad įvyko nesusipratimas, ir Jūs (pareigūne, kuris apie tai prabilote) neteisingai supratote kolegų iniciatyvą. Bet čia nė nėra jokios Jūsų klaidos – girdint deklaravimą „kalbėkit, nebijokit“, taip ir turėjo pasielgti kiekvienas, kuris pastebėjo kokių nors neteisėtų mėginimų paveikti jų teisėtus pasirinkimus.

Čia noriu akcentuoti ne problemą, kurią kažkas iškėlė mums nepatinkančiu būdu, o pačią „problemos kėlimo“ problemą. Ar tikrai tikite, kad, jei problemą iškelia „skundikas“, tai reiškia, kad problemos nėra arba ji neverta dėmesio? Pamatinė sąlyga bet kokiems pokyčiams – turi būti nepasitenkinimas esama padėtimi ir visada turi būti kažkas, kuris iškelia problemą ir parodo, kas yra negerai. Bet ar sužinojus, kad pareigūnas viešai išreiškė abejones dėl vadovų elgesio, apie šių abejonių išsklaidymą kilo diskusija? Ne – ji kilo, nes „kažkas kažkam ne tą ką reikia pasakė“. Eilinį kartą ne analizuojama iškelta problema (galimas spaudimas atsisakyti uždirbto atlygio), o linčiuojamas tas, kuris tą problemą iškėlė. Tokiame fone labai patetiškai skamba raginimai netylėti ir nesitaikstyti su matomomis problemomis – kai bet kokia iniciatyva užslopinama vos pradėjus jai reikštis. „Jūs nebijokit – kalbėkit!“, bet kai žmogus pasako, kas jam neduoda ramybės – gauna per galvą ir tuoj pat paaiškinama, kad jis pasakė ne taip kaip reikia; ne tam, kam reikia; ne laiku ir ne vietoje ir t. t.

O kaip tada pasakyti apie tai, kad tave kažkas neramina, ir nebūti už tai „pakartam“? Eiti pas tiesioginį vadovą (turbūt tą patį, kuris spaudžia „savanoriškai“ ką nors padaryti)? Parašyti tarnybinį? Kreiptis į vidaus tyrimus ar imunitetą? Štai čia klausimas, kuriuo norėčiau padiskutuoti. Būtų taip pat įdomu išgirsti ir generalinio komisaro nuomonę.

O kol kas – labai Jums AČIŪ, kolega, kad išdrįsote paviešinti abejones. Ir man labai gaila, kad Jums tenka skaityti tokį pažeminimą, kurį viešai išreiškė V. Giršvildas – dėl šio užsipuolimo kitą kartą Jūs ir kiti kolegos greičiausiai tiesiog užsimerksite ir tylėsite. Bet žinokite, kad policijoje yra nemažai žmonių, kurie galvoja panašiai, kaip Jūs, ir yra pasiryžę drąsiai kalbėti, apie visus skaudulius, kad ir kokie jie būtų.

Tuo pačiu AČIŪ ir Komunikacijos skyriui – už informacinį proveržį viešinant gėdingus policijai „Igorio nuotykius“. Jūs – mūsų balsas ir netylėkit! Nors po tų įvykių pasitikinčių policija žmonių skaičius sumažėjo, o nepasitikinčių atitinkamai išaugo 12 proc. (turint omenyje, kad vieno įvykio metu buvo sužalotas žmogus, o kitu atveju tik laimingų atsitiktinumų dėka niekas nenukentėjo), šį pokytį galima vertinti kaip labai nežymų. Ir, manau, kad Jūsų drąsaus ir atviro darbo dėka šis kritimas yra tik 12 proc., o ne daugiau.

Taip pat Ačiū visiems pareigūnams, kurie dalyvavote minėtose gaudynėse – Jūsų dėka galime būti saugūs.

Ačiū pareigūnams, kurie nusprendėte asmeninę atsakomybę išreikšti atsisakydami uždirbto atlygio už viršvalandžius. Tai labai gražus ir pagarbos vertas veiksmas – o jei dar tą uždarbį pasiimtumėte ir paaukotumėte (pvz. kad ir girtų pareigūnų aukoms ar jų artimiesiems) – būtų neįkainojama.

Ačiū visiems, su kuriais dirbame kartu ir kurie dirbate šalia, kad policija būtų geresnė. Šiltų ir ramių švenčių.

Andrius Lošakevičius