Pareigūnui negalima atskleisti nei savo vardo, nei laipsnio ar savo apygardos. Tai – ne iš baimės, o dėl to, kad policininkams draudžiama bendrauti su žurnalistais.

Jis pažeidžia šias taisykles, tačiau tam P. turi priežastį – jis nori pasidalyti savo ir kitų policininkų požiūriu į dabartinę situaciją Vengrijoje, rašo „Refugee Crisis in Hungary“.

- Gal galėtume išgerti alaus? – P.Kovesdi paklausė pareigūno.

– Negaliu, galiu būti pakviestas į tarnybą bet kuriuo metu.

- Bet šiandien jūs turite laisvadienį?

– Teoriškai taip, tačiau iš tiesų visada budime.

- Kada pabaigėte savo pamainą?

– Grįžau namo naktį. 16 valandų budėjome prie pabėgėlių stovyklos tvoros.

- Kaip organizuojama ši tarnyba? Tikriausiai yra sudaromas budinčių pareigūnų sąrašas ir pagal jį dirbate?

– Būtent. Pavyzdžiui, pradedu darbą aštuntą ir pasakau žmonai, kad grįšiu apie pusę keturių. Prisistatau į tarnybą ir paklausiu, kokios mano užduotys. Beveik kasdien turime vykti į Roskę, ir tai niekada nesibaigia. Kai mums pranešama, kad pamaina baigėsi, galime eiti namo. Kartais tai įvyksta po 16 valandų, o kartais ir po 24 valandų.

- Kaip su tuo susidorojate?

– Man viskas gerai, tačiau matau, kad kai kurie mano kolegos artėja prie palūžimo.

- Ar tai dėl to, kad dirbate daug daugiau nei įprastai?

– Taip yra todėl, kad mes niekada nesiruošėme taip dirbti. Nesame tam net paruošti. Mes mokame suvaldyti agresyvias ir siautėjančias minias. Bet niekas mūsų nemokė, ką daryti, kai mūsų nurodymų neklauso šeimos su mažais vaikais. Turime tuo pasirūpinti taip, kaip galime geriausiai.

Turiu draugą, kuris tarnauja daug ilgiau už mane. Neseniai kalbėjomės ir jis sakė, kad vienu metu jis tikrai ketino viską mesti. Jis labai pavargęs, nes visa ši situacija yra labai sudėtinga ir ji labai veikia nervus.

Manau, kad po mėnesio ar dviejų daug policininkų norės palikti tarnybą. Dabar visi laikomės, nes negalime palikti vienas kito bėdoje.

- Tarnaujate Pietų Vengrijoje. Čia žmonės per sieną nelegaliai keliaudavo ir anksčiau, bet dabar mes juos vadiname migrantais. Kai žmonės pradėjo plūsti iš Kosovo, ar jūsų vadovai įspėjo apie padidėsiantį darbo krūvį?

– Galbūt prieš kelias dienas.

- Koks skirtumas tarp pabėgėlių, kurie praėjusiais metais atvyko iš Kosovo, ir dabartinės migrantų bangos?

– Tada susikalbėti buvo lengviau. Jie atvyko iš Balkanų, jų gestai ir vertybės yra europietiškos. Pavyzdžiui, jeigu sirų ar afganistaniečių šeima pavargsta, jie tiesiog atsisėda ten, kur stovi, ir nemato tame bėdos. Jie nesupranta, kodėl yra sulaikomi, nes sako nieko blogo nepadarę.

- Ar gavote daugiau informacijos? Žiniasklaida apie tai pradėjo kalbėti dar prieš tai, kai pirmoji pabėgėlių banga pasiekė Graikijos krantus ir apsistojo salose.

– Mums niekas nieko nepranešė oficialiai, viską išgirdau iš žiniasklaidos. Jeigu atvirai, manau, kad mes esame tam, kad užkamšytume skyles. Jeigu neužtenka sienos apsaugos pareigūnų, kviečiama policija.

Žinoma, gausu visokių problemų ir nėra laiko visko paaiškinti. Mes esame policija ir darome tai, kas mums liepiama. Tačiau mes čia stovime kiekvieną dieną, matome tai, ką matome, ir net patariame savo viršininkams, kaip situacija galėtų būti sprendžiama geriau. Tačiau niekas niekada nesikeičia.

Antai vakar jie prasiveržė iš prieglaudos. Jie nėra mūsų priešai, jiems tiesiog atsibodo laukti. Kartais atrodo, kad aukščiausiose pozicijose sėdintys žmonės mano, kad kuo labiau viskas blogėja, tuo geriau.

- Ar tai yra jūsų politinė nuostata?

– Ne, tiesiog nuojauta. Mes negalime turėti politinių nuostatų. Tačiau politikai gali savo samprotavimus paremti dislokuodami čia pajėgas. Mes prie to pripratome.

- Ką galvojate apie tvorą pasienyje?

– Aš manau, kad šiuo metu nėra geresnio sprendimo negu siena, kuri yra šiuo metu statoma. Ji bent jau padeda išrūšiuoti minias ir nukreipia žmones į tris pagrindines perėjas.

Beje, tiems, kurie sako, kad vengrai su migrantais elgiasi netinkamai ir pamina Europos vertybes, siūlau pažiūrėti, ką Prancūzija padarė su nelegaliais imigrantais. Jie sugriovė stovyklas, žmones įsodino į lėktuvą ir nuskraidino atgal, iš kur jie atvyko.

- Tačiau tai visai kitokia situacija, mes neturime tokių stovyklų.

– Dar ne, bet pažiūrėkite, kas vyks po dviejų metų.

- Ar manote, kad po dvejų metų jums reikės tarnauti saugant pabėgėlių stovyklą?

– Norėčiau tikėti, kad ne, tačiau atrodo, kad gali tekti. Viskas vyksta labai chaotiškai. Reikėtų nuspręsti, ką daryti su šiais žmonėmis. Europa turėtų nuspręsti pirma, o tada tai turėtų padarytiVengrija.

Šiandien mes esame tik tranzitinė šalis, tačiau daug pabėgėlių mano, kad čia ne taip ir blogai. Policininkai čia jų nemuša, jiems yra tiekiamas maistas, viskas, ko jiems trūksta, yra galimybė dirbti.

Vienas siras priėjo prie manęs ir paklausė, ar aš žinau, kaip jis galėtų įsidarbinti statybose, nes yra kvalifikuotas. Nors jo brolis laukė Vokietijoje, jis sakė, kad radęs darbo pasiliktų čia Vengrijoje.

- Be šio siro, ar teko asmeniškai susidurti su šiais žmonėmis? Ar turite laiko paklausti, iš kur jie, kur keliauja ir kodėl paliko savo šalį?

– Jeigu sutinku migrantą, kuris kalba angliškai, su juo pasišneku. Dažniausiai bandau kiekvienoje grupelėje susirasti bent vieną, su kuriuo galiu susikalbėti, ir jam pasakau, ko jie gali tikėtis.

Tai dažniausiai padeda. Jie nori žinoti, kas jų laukia, net jeigu tai ir yra nelabai maloni tiesa. Iš patirties galiu pasakyti, kad susikalbėti su migrantais iš Sirijos, Bangladešo ar Pakistano yra lengva.

Sudėtingiau – su afganistaniečiais. Namuose jie buvo kovotojai, todėl jiems nė motais, kai paprašai eiti į pabėgėlių centrą. Jie tiesiog žingsniuoja toliau. Jeigu kur nors prasideda riaušės, būnu beveik įsitikinęs, kad tai afganistaniečiai.

 Ar vaikai kelia daug problemų?

– Ne, su jais yra lengviausia. Jie labai mėgsta, kai juos prajuokini, o tai nuramina ir likusius šeimos narius. Kartais, kai stovime sargyboje, maža mergaitė arba berniukas iš Sirijos ateina ir pasiūlo mums sausainių iš savo maisto davinių.

- Tačiau dažnai matome nuotraukas, kuriose prieš pareigūnus stovinčios moterys laiko klykiančius vaikus.

– Ką aš galiu pasakyti? Labai lengva tokioje situacijoje panaudoti vaikų nuotraukas. Vaikai nesupranta, kas vyksta, aplink labai daug policininkų, todėl nenuostabu, kad jie verkia.

Niekam nelinkėčiau, kad į veidą jums valandą rėktų trimetis. Tai labai erzina. O policininkas, kuris tarnyboje jau 32 valandas, nėra toks supratingas, kaip tas, kuris dirba dar tik aštuntą valandą.

Jeigu 45 kartus kam nors reikia paaiškinti, kad praėjimo čia nėra, nėra keista, kad kartais nesusivaldai. Taip, mes šaukiame. Nemačiau, kad kuris nors iš mano kolegų smurtautų, tačiau neabejoju, kad ir taip nutinka. Žinau, kokie pavargę yra pareigūnai. Kai po 24 valandų tarnybos aš vis dar nežinau, kada turėsiu laiko pavalgyti ir pailsėti, aš galiu ir nesusivaldyti.

- Girdėjau, kad jums nemoka už viršvalandinį darbą. Ar tai tiesa?

– Teoriškai mums už jį moka. Tačiau jau išnaudojome visas savo neapmokamas atostogas. Kai kurie mano kolegos dirba 176 valandas oficialiai ir tada dar 136 valandas viršvalandžių. Praėjusį mėnesį mums mokėjo už papildomą darbą, tačiau daugelis to užmokesčio nenori. Jiems daug geriau būtų tiesiog pailsėti ir praleisti laiko su šeima.

- Skaičiau, kad psichologai policininkus moko geriau susidoroti su stresu. Ar jums buvo organizuoti tokie mokymai?

– Sakykime, kad mes irgi esame skaitę apie tokius mokymus.

- Taip pat buvo pranešama, kad spaudimas šiek tiek sumažės, kai dalį darbo perims policijos naujokai.

– Manau, kad juos į tai įtraukti yra klaida. Praktikantai neturi pakankamai patirties ir neturėję pratybų. Taip, jie moka atiduoti pagarbą, tačiau darbo vietoje iš jų jokios naudos.

Jeigu jiems reikės atsistoti prieš dviejų tūkstančių pabėgėlių minią, kuri į juos mėto akmenis? Ką tuomet šie vaikai darys? Ar jie turi patirties, į kurią galėtų remtis? Tai devyniolikmečiai vaikinai, ir jeigu tai jiems yra pirmoji praktika policijos darbe, jie ilgai neišsilaikys. Negaliu jų kaltinti.

- Turbūt su kolegomis aptariate naująjį įstatymą, pagal kurį sienos kirtimas yra kriminalinis nusikaltimas. Ar manote, kad tai yra geras sprendimas?

– Kvaila pabėgėlius laikyti nusikaltėliais. Įstatymai yra beprasmiai, jeigu jų negalima priversti laikytis. Pabėgėlių tūkstančiais neuždarysi už grotų.

Manau, griežčiausia nuobauda bus deportavimas iš šalies. Pabėgėliai vis tiek norės per Vengriją keliauti į kitas šalis, todėl neturėsime kitos išeities, tik panaudoti jėgą. Jeigu ne mes, tai padarys kariuomenė.

Tai nieko neišspręs, tačiau tik atidės krizę. Ir tikrai laukia susidūrimai. Tai neišvengiama.

Originalų tekstą rasite čia: http://www.lrytas.lt/pasaulis/rytai-vakarai/vengrijos-policininkas-atskleide-ka-reiskia-dirbti-pasienyje.htm?p=3