Pagalba

  

Pagalba
Vaidas Laukys: ar tikrai aplinkosaugininkams trūksta tik neperšaunamų liemenių?
2020-08-18

Rugpjūčio 13 d. Vilniuje pažeidėjas užpuolė aplinkos apsaugos pareigūnus. Reaguodamas į tai aplinkos ministras Kęstutis Mažeika pasakė, kad aplinkosaugininkai nedelsiant bus aprūpinti neperšaunamomis liemenėmis ir kitomis apsaugos priemonėmis. 

 

Sutinku su ministru, kad pareigūno sveikata ir saugumas yra pats svarbiausias prioritetas. Visgi galiu pasakyti, kad pradėti reikėtų ne nuo neperšaunamų liemenių. O nuo būtinų darbų ir sistemos pokyčių, kurių ministras ir jo komanda, deja, kol kas padaryti nenori ar nesugeba.  

 

Aplinkos apsaugos pareigūnai kasdien susiduria su įvairiomis situacijomis, kuomet turi reaguoti į pranešimus, jog daroma žala gamtai ar yra rizika, kad ji įvyks. Tuomet aplinkos apsaugos pareigūnai dažnai patenka į keblią situaciją: jiems tenka gintis nuo potencialių pažeidėjų, o kartais ir saugoti savo sveikatą, gyvybę.  

 

Aplinkosaugininkai šiandien nėra prilyginti statutiniams pareigūnams, nors dažnai atlieka labai panašias pareigas - tramdyti neprognozuojamus piktavalius, kurie elgiasi neteisėtai ir kelia grėsmę aplinkai ir žmonėms.

 

Ar aplinkosaugininką apsaugos tik neperšaunama liemenė? Man tai kelia abejonių. Į aplinkosaugininkus dažnai skrieja nepagrįstos neapykantos strėlės iš visuomenės, politikų dėl aplinkybių, kurias sukuria ne jie patys, bet prievolė laikytis aplinkosaugos reikalavimų. Ar tie teisės aktai ir reikalavimai visada teisingi ir prasmingi? Tai turėtų atsakyti politikai, aplinkos politiką formuojanti Aplinkos ministerija. 

 

Savo ruožtu galiu šioje istorijoje tik akcentuoti, kad aplinkosaugininkas privalo vykdyti savo pareigą ir sergėti, kad būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų. Tačiau dėl to jis neturėtų nukentėti nei fiziškai nuo potencialių ir galimų pažeidėjų, nei morališkai nuo politikų ar kitų asmenų nepagrįstų kaltinimų. 

 

Aplinkosaugininkų sauga ir sveikata šiai dienai Aplinkos ministerijai nėra prioritetinis klausimas. Tenka apgailestauti, kad tik po incidentų susirūpinama aplinkos apsaugos pareigūnų gerove ir sauga. Galiu pasakyti, kad šiai dienai aplinkosaugininkai nėra aprūpinti ne tik neperšaunamomis liemenėmis. Taip pat ir kitomis būtinomis darbo ir apsaugos priemonėmis, nes tam paprasčiausiai nėra skiriama resursų. 

 

Aplinkos ministerijai tai yra puikiai žinoma problema. Tačiau ji nėra sprendžiama. Naiviai atrodo situacija, kai planuojama pirkti neperšaunamas liemenes, tačiau tuo pačiu trūksta lėšų įsigyti net tokioms elementariausioms priemonėms kaip ašarinių dujų balionėliai. Jau nekalbant apie tai, kad aplinkos apsaugos pareigūnai nėra apmokomi pagal dar prieš pusmetį patvirtintą programą, kurios metu jie būtų apmokomi tinkamai elgtis pasipriešinimo pareigūnams situacijose.

 

Aplinkos ministras turėtų aiškiai išsakyti ne tik reikalavimus aplinkosaugos pareigūnams, kaip jie turi tinkamai ir pavyzdingai turi atlikti savo pareigą, bet ir aprūpinti juos tinkamomis darbo ir saugos priemonėmis, pasirūpinti lėšomis jų apmokymui, lavinti jų įgūdžius pratybose. Dėl daugelio aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės srities problemų aplinkos ministras buvo ne kartą informuotas. Tačiau darbai nepajudėjo nė per nago juodymą. 

 

Mūsų profesinė sąjunga dar šių metų liepos mėnesį ministrui įteikė rezoliuciją su reikalavimais gerinti pareigūnų darbo sąlygas, aprūpinti būtinomis kontrolei priemonėmis, rūpintis pareigūnų motyvavimu, įgyvendinti Valstybės kontrolės rekomendacijas dėl nustatytų trūkumų. Deja, tačiau ministerijos reakcija buvo nulinė.

 

Matyt, kad požiūris į socialinį dialogą ir siekis kryptingai spręsti aplinkosaugos srities problemas yra gerokai menkesnis nei noras pasigirti skubotais ir padrikais sprendimais.