Nacionalinio pareigūnų profesinių sąungų susivienijimo vadovo komentaras:

Praėjusią savaitę Vidaus reikalų ministerija pateikė policijos reformos vertinimą. Ministras Eimutis Misiūnas pokyčius iš esmės įvertino teigiamai, o po kelių dienų vykusiame Policijos departamento renginyje reformos vykdytojams už darbus jis, matyt kaip buvęs dėstytojas, parašė tikrai gerą pažymį – aštuonis.

Viskas atrodytų puikiai: pokyčiai baigti (ar bent jau beveik baigti), o mūsų paruoštas, motyvuotas ir „Teslomis“ aprūpintas policininkas skuba į pagalbą piktavalių skriaudžiamiems tautiečiams. Bent jau toks įspūdis susidarė stebint generalinio policijos komisaro Lino Pernavo puikiai parengtas ir surepetuotas spalvingas prezentacijas. Kurios, rodos, darė įspūdį visiems į Policijos departamento organizuotą Forumą susirinkusiems. Ar surinktiems?

Žinoma, galbūt kažkam buvo keista (na, bent jau kai kuriems diskusijos dalyviams), kad į reformos rezultatų aptarimą generalinio policijos komisaro komanda nepakvietė didelės dalies policijos bendruomenės atstovų (kalbu apie profesinių sąjungų narius). Kita vertus, galima suprasti ir komisarą Pernavą: kam tokiame renginyje reikalingi nepatogūs klausimai, kai taip smagu matyti pritariamai kinkuojančias kelių šimtų pavaldinių galvas.

Visgi grįžkime prie esmės – policijos reformos vertinimo. Didžiausios statutinius pareigūnus Lietuvoje vienijančios organizacijos – Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo – vardu, norėčiau užduoti kelis klausimus policijos reformos planuotojams, vykdytojams ir vertintojams. Tam, kad kiekvienas Lietuvos pareigūnas galiausiai suprastų, kodėl vidaus reikalų ministras reformai parašė aštuonetą. Ar todėl, kad jos dėka Lietuvos žmonės tapo saugesni? Ar todėl, kad vizualūs pokyčiai tiesiog ryškiau apšvietė generalinio policijos komisaro didybę?

- Ar galima sėkmingais laikyti pokyčius, kurie privertė tarnybą policijoje palikti tūkstančius pareigūnų? Didžioji dalis išėjusių – labiausiai patyrę, gausų žinių bagažą sukaupę žmonės. Taip, reformos dažnai susijusios su darbuotojų skaičiaus mažinimu, bet paprastai pokyčių našta gula ant labiausiai patyrusių darbuotojų pečių. Visur. Išskyrus Lietuvos policiją. Šiuo požiūriu ypač keistai atrodome kitų Europos šalių kontekste. Pavyzdžiui, Vokietijoje, D. Britanijoje, Lenkijoje policijos pajėgos didinamos. Mes gi, per reformą praradome labiausiai patyrusius ir kompetentingus žmones.

- Ar reforma yra vykusi, nes policininkų darbo užmokestis auga net ir prastėjant sistemos darbo rezultatams? Giriamasi, kad reformos dėka ženkliai išaugęs eilinio pareigūno darbo užmokestis. Pradėkime nuo to, jog kol kas ženkliau didėjo tik žemiausios grandies policininkų atlyginimas (tiesa, ir policijos vadovybės. Aukščiausių policijos vadovų darbo užmokestis, vertinant visumą, jau viršija ministrų ir net Ministro Pirmininko atlyginimus). Tai sukėlė papildomą įtampą bendruomenės viduje, o nemaža dalis labiausiai patyrusių pareigūnų iš tarnybos pasitraukė būtent dėl to. Be to, vadinamasis darbo užmokesčio didėjimas iš tiesų vyko didinant įvairias priemokas, pavyzdžiui, už viršvalandžius. Savo ruožtu, nuolatiniai viršvalandžiai ir darbas be poilsio dienų negali neatsiliepti darbo kokybei, persidirbusių pareigūnų saugumui ir sveikatai.

- Ar galima sėkmingais laikyti pokyčius, mažinančius Lietuvos žmonių saugumą? Imkime karo keliuose pavyzdį. Policijos departamentas rengia pompastiškus kelių, naujų blizgiais lipdukais nuklijuotų, tarnybinių automobilių pristatymą, bet Lietuvoje po ilgos pertraukos vėl ima didėti karo keliuose aukų skaičius. Paklauskime savęs, kodėl? Galbūt todėl, kad nebeliko policijos ekipažų, nuosekliai ir tikslingai prižiūrinčių tvarką ne dešimtyje naujų policijos automobilių, o tiesiog Lietuvos keliuose. 

- Ar galima vykusia laikyti reformą, jei apie prastėjančią ikiteisminių tyrimų kokybę vis dažniau kalba prokuratūros ir teismų atstovai? 2016 metais policijos įstaigų priimti nutarimai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą buvo prokurorų panaikinti vienoje byloje iš šimto (1,1 proc. visų bylų), o pernai jau vienoje iš dvidešimt penkių (4,1 proc. visų bylų).

- Ar pokyčiai policijoje tikrai verti aštuoneto, jei sumažinus žmonių skaičių ir bandant dirbtinai sukurti vieną, viską gebantį (rinkti informaciją, ją analizuoti, tirti nusikaltimus, budėti gatvėje), policininką yra užmiršta nusikalstamumo prevencija, kurią įvairūs teisėsaugos teoretikai ir praktikai laiko bene efektyviausia nusikalstamumo mažinimo priemone?

- Ar tinkamai įgyvendinta reforma gali skatinti savotiškų pareigūnų kastų atsiradimą šalies teisėsaugos sistemoje? Policijos forumo metu buvo akivaizdu, kad žaidimais savo smėlio dėžėje besižavintys policijos vadovai piktai šnairuoja į pokyčių srityje nuo jų keliais žingsniais atsiliekančius pasieniečius ar ugniagesius. Tik ar ne per anksti? Būtent šios institucijos ar, pavyzdžiui, Kalėjimų departamentas dabar turi puikią progą parodyti, kaip pokyčiai turi būti įgyvendinami iš tiesų (tiesa, dabar nuolat linksniuojamos Teisingumo ministerijos pavaldume esančio Kauno Nepilnamečių tardymo izoliatoriaus kalėjimo pirminės grandies pareigūnai jau 2017 metais uždirba beveik 1000 eurų).

Tokių ir panašių klausimų gausa ir rimtumas verčia abejoti viešais policijos reformos vertinimais. Atrodo, kad buldozeriu kelerius metus stumta reforma kol kas padidino ne šios tarnybos efektyvumą, o tik išplėtė jos vadovybės komforto zoną. Ir gaila, kad yra vis dar daug to nematančių ar nesuvokiančių žmonių.

Nematančių, kad per paskutinius du metus Lietuvos policija yra paversta vienu dideliu patrulių būriu. Būriu, kuris verčiamas reaguoti į įvairias situacijas, o ne tarnauti ir padėti žmonėms. 

Situaciją, manau, dar galima pataisyti ar išnarplioti. Bet tam reikalinga stipri politinė valia, aiškus prioritetų suvokimas, noras veikti ir drąsa studentui parašyti dvejetą tuomet, kai jis to tikrai nusipelnęs. Artimiausiu metu pamatysime, ar visų šių dalykų netrūksta Vidaus reikalų ministerijoje, o taip pat Daukanto ir Kudirkos aikštėse.

Vidmanto Balkūno nuotr.