Rugpjūčio 7-8 d. Lietuvos aplinkos apsaugos sistemos darbuotojų profesinė sąjunga (LAASDPS) surengė baidarių žygį  Ignalinos rajono upėmis ir ežerais.

28 patys ištvermingiausieji ir oro išdaigų neišsigandę aplinkosaugininkai ankstyvą rytą susitiko Almajo ežero stovyklavietėje. Smagu, kad į plaukimą susirinko ne tik Aplinkos apsaugos departamento, bet ir Valstybinės miškų tarnybos, Aplinkos apsaugos agentūros, VĮ Valstybinė miškų urėdija filialų profsąjungiečiai ir jų šeimų nariai.

Po trumpo žygio organizatoriaus Viktoro Ksenzovo pasakojimo apie laukiantį plaukimą baidarėmis bei maršrutą, visi buvo nuvežti prie Bukos upės. Žygis prasidėjo beveik nuo šios upės ištakų – Utenykščio  ežero. Nors vandens lygis šiais metais žemas, visiems pavyko šia gražia upe pasiekti Baluošo ežerą, tiesa, kliuvinių ir sudėtingų atkarpų Bukoje nestigo. Trumpai stabtelėję ir užkandę Baluošo pakrantėje žygio dalyviai plaukė toliau per Baluošo, Baluošykščio ežerus  ir Srovės upe. Ši upė  patvenkta ties Ginučiu kaimu. Patvenkimo vietoje dar XIX a. antroje pusėje buvo pastatytas Ginučių vandens malūnas. Malūnas ant Srovės upelio ir veikė iki pat 1968 m. Vieno aukšto malūną su pastoge pasistatė Linkmenų dvaro savininkas Gimžauskas. Malūne be gamybinės dalies buvo dar ir gyvenamoji, kur gyveno pats malūnininkas bei ūkinė dalis, kur buvo įsikūrusi krautuvė.

Dabar malūnas yra valstybės saugomas paminklas su išlikusia senovine, prieš beveik trisdešimt metų rekonstruota įranga. Aukštaitijos nacionaliniame parke, kur vyko šis plaukimas, yra dar šeši vandens malūnai, tačiau išsaugojęs autentišką įrangą yra vienintelis Ginučių malūnas. Antrame malūno aukšte, pastogėje, veikia ekspozicija, pasakojanti apie duonos kelionę nuo grūdo iki stalo. Sako, čia dažnai apsilanko net pats Ginučių malūno velnias...

Bet velniai nesukliudė baidarininkams sėkmingai persikelti per malūno užtvanką ir neilgai trukus kelionė buvo tęsiama Srovės upe. Iš šios upės pasukę į Almajo ežerą, keliautojai pasiekė stovyklavietę. Kadangi tądien oras buvo permainingas, lynojo, kai kurie žygio dalyviai mielai pasinaudojo galimybe sušilti mobilioje pirtelėje. 

Po smagaus žygio vakarienei ant laužo  gaminta skani žirnienė, surengta vakaronė, o kad laikas neprailgtų, žygio  dalyviai noriai lepinosi  mobilios pirties šiluma ir vandens procedūromis  kubile.

Naktis prabėgo greitai, po pusryčių žygio dalyviai aplankė Ladakalnį, Ginučių piliakalnį, o išsiskirstė kupini naujų įspūdžių ir ketinimų čia dar sugrįžti.