Vladimir Banel, Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijmo pirmininko, komentaras

Turbūt visi girdėjote apie praėjusią savaitę Andriaus Tapino ir jo komandos Vilniuje organizuotą protesto mitingą. Išties didelis renginys, sutraukęs tūkstančius protestuotojų ir, matyt, tapęs bemiegių kai kurių šalies politikų naktų priežastimi. Tačiau šis protestas nebuvo vienintelis panašaus pobūdžio renginys Lietuvoje praeitą savaitę.

Štai antradienį Alytuje praūžė ne toks skaitlingas, bet dalį alytiškių gerokai įbauginęs nesankcionuotas mitingas, kurio metu vienam įvykių epicentre atsidūrusiam vyriškiui netgi buvo sulaužyta ranka. Tik vėliau paaiškėjo, kad šis mitingas, tiksliau jo imitacija – tai Alytaus Rotušės aikštėje vykusių karių pratybų dalis, kurioje dalyvavo civiliais persirengę kariai. Kariai, kuriuos galiausiai ant šalto šaligatvio išguldė įvykio malšinti atskubėję policijos pareigūnai.

Tokiu reginiu suskubo piktintis jį matę aplinkiniai. Nenuostabu. Pripažinkime, tokius Holivudo filmų vertus vaizdus Lietuvoje išvysi ne kasdien. Ir visgi keli su įvykiais Alytuje susiję dalykai kelia nerimą.

Apie tokias ar panašias imitacijas, visų pirma, turi būti tinkamai įspėta visuomenė ir jų dalyviai. Turbūt visi pamename kiek triukšmo dėl to praėjusiais metais kilo po didesnio masto karinių pratybų Šalčininkuose, kuriose buvo imituojamas žaliųjų žmogeliukų įsiveržimas į Lietuvos teritoriją. Taip, triukšmo buvo daug, bet, atrodo, ir vėl užlipome ant to paties grėblio – informavimo iš esmės nebuvo arba tai buvo daroma neatsakingai.

Manau, kad ši mitingo imitacija Alytuje yra kur kas pavojingesnė dar ir kitu aspektu. Juk tokia situacijos baigtis – raumeningų ginkluotų vyrų susistumdytai miesto centre, išguldyti protestuotojai, lūžusi ranka – perša mintį, kad taikūs mitingai Lietuvoje yra nelaukiami ir net gali būti malšinami jėga. Kol kas šalyje nėra taikių mitingų tradicijos (arba ji dar labai silpna), todėl tokios pratybos tik dar labiau gąsdina žmones, griauna bet kokias mitingų kultūros užuomazgas ir nepagrįstai bukina bei baugina žmones, ypač regionuose.

Nepamirškime, kad tokie dalykai vyksta demokratinėje valstybėje, o šios valstybės piliečių išrinkta Seimo dauguma dar visai neseniai rinkimų programose šūkavo apie socialinį dialogą ir žmogaus laisves. Visa tai nugulė Vyriausybės programoje. Tačiau ar Alytaus situacija telpa į pono Karbauskio partijos taip garsiai reklamuotą 5 darnų programą? Ar praėjusį antradienį centrinėje Alytaus aikštėje buvo žmogaus, visuomenės ir valstybės darna?

Mes vis dar bijome sakyti, kad mums nepatinka, kad norime permainų, o parodomosios pratybos įspėja: „jei sugalvosi – net nebandyk!“. Tokius dalykus, atvirkščiai, privalome palaikyti. Reikia formuoti teigiamų akcijų ir mitingų kultūrą, nes tai yra vienas iš esminių kelių, kuriais galime išsakyti savo nuomonę gatvėje. Pasijutę neišgirsti galime prieštarauti, galime prašyti, galų gale, jei pavyksta, galime diskutuoti. Ir dėl to neturi būti laužomos rankos. Tai yra mums suteiktas įrankis, kurį turime ir galime naudoti. Šią idėją itin svarbu perduoti jaunam žmogui, kuris vienintele išeitimi laiko emigraciją.

Dabar matomų pasekmių: aplinkinių reakcijos, žiniasklaidos pasipiktinimo, lūžių – viso to galėjome išvengti. Apie tai būtina galvoti iš anksto, organizuojant panašias pratybas. Ir jeigu nesigauna patiems – klauskite. Šalyje apstu visuomenininkų, kurie jums pasakys, kaip tai gali būti suprasta ir kokios gali būti pasekmės. Dabar gi, rodos, vien jėga sprendžiame bet kokį cyptelėjimą ne pagal taisykles. Ar toks mūsų valstybės tikslas?

Vidmanto Balkūno nuotr.