Pagalba
3700
narių
6
organizacijos
Pagalba
Prie šventinio stalo prisiminkime tuos, kurie saugo mūsų ramybę
2014-12-12

Nors D. Kinderevičius jau turi teisę išeiti į pensiją, darbo policijoje palikti jis nežada. Pasak jo, jam patinka tarnyba ir „kol jėgos leis, tol ir dirbs“. Policininku stažuotoju vairuotoju karjerą tarnyboje 1991 metais pradėjęs pareigūnas jau įprato, kad Kalėdos ir naujieji metai – vienos įtempčiausių darbo dienų. „Didžiausias krūvis policijai tenka gruodžio 31 ir sausio 1-ąją dieną – tuomet iškvietimai pilte pilasi“, - pasakojo D. Kinderevičius. Pernai šiomis dienomis per parą Vilniaus apskrities VPK vien per Bendrąjį pagalbos centrą  gavo beveik tūkstantį pranešimų apie įvykius. D. Kinderevičius tuomet budėjo nuo gruodžio 31-osios 19 valandos iki sausio 1-osios 7.30 valandos. Jo budėjimo metu buvo užregistruota  560 pranešimų. Jo teigimu, operatyvaus valdymo skyriaus darbuotojai, kurių toje pamainoje tėra viso labo šešetas, turi turėti geležinius nervus. „Svarbiausia neleisti sau jokių emocijų – juk skambina ir išgėrę, ir isteriškai rėkiantys asmenys. Per pamainą – o ypač per šventes, kai neretas padaugina, bent kokius penkis kartus tave „atleidžia iš darbo“. Svarbu atskirti, kur yra realus pavojus, kur pirmiausia siųsti patrulius. Valdyti policijos pajėgas tokiose situacijose – labai sunkus darbas. Bet gera tik ten, kur mūsų nėra. Nors, žinoma, valstybė galėtų ir labiau mumis rūpintis“, - sako ilgametis policijos pareigūnas. Jis prisipažino, kad nors dirba jau daug metų, bet kai kurie įvykiai, nors pats juose nedalyvavo, visam laikui įstrigo į atmintį. Pavyzdžiui, kai liepsnojo daugiabutis Žirmūnuose, o ugniagesiai negalėjo privažiuoti prie namo. Iš liepsnose paskendusių butų tuomet iššoko ir žuvo ne vienas žmogus. Įsimena ir kraupūs eismo įvykiai, kurių irgi padaugėja per šventes. Šiemet jam teks budėti per Kūčias. Tačiau tiek žmona, tiek pilnametė dukra ir keturiolikmetis sūnus supranta, kad tėvelio per šventę namie nebus, jam teks rūpintis tuo, kas itin svarbu – ištikus bėdai pagalba visuomet atskubės.

 Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2–osios komandos budinčios pamainos vadas Miroslavas Gerasimovičius likimu irgi nesiskundžia. Ugniagesiams, nors didžioji iškvietimų dalis tenka policijai, per šventes snausti irgi nėra kada. „Tai kas cigaretės neužgesinęs užmiega, tai dar kas. Tenka ir į avarijas vykti, jei prireikia mūsų pagalbos. Bet daugiausia iškvietimų per šventes būna dėl petardų – tai kam į balkoną įskrieja, tai į langą pataiko, sprogsta, kyla gaisrai“, - pasakoja jau devyniolika metų ugniagesiu dirbantis Miroslavas. Šiemet jam teks budėti Kalėdų dieną – gruodžio 25-ąją. Pasak pašnekovo, viskas suplanuota. „ Per Kūčias jis su žmona ir dar ketverių nesulaukusiu sūneliu važiuos pas savo mamą, po to parą budės, o tada nuvyks pasisvečiuoti pas žmonos tėvus. „Žmona ramiai reaguoja, susitaikė su tokiu mano darbu, su tokiu grafiku. Žinoma, kad jaudinasi, kai išvykstu į darbą – juk visko gali atsitikti, bet stengiasi to neparodyti. O aš irgi jai stengiuosi visokių baisybių, kurių mūsų darbe tenka pamatyti, nepasakoti“, - pasakojo M. Gerasimovičius.

„Niekada niekas namie net nėra užsiminęs, kad keisčiau darbą, eičiau dirbti kokiame biure – nuo aštuonių iki penkių dirbti. Man patinka mano darbas, į pensiją nesiruošiu. Tokiame darbe pirmiausia svarbu tai, kad esi žmonėms naudingas. Realiai naudingas ir padedi realiai, o ne, pavyzdžiui, kokiu nors pardavimo vadybininku dirbdamas“, - sakė Miroslavas. Jis sutinka, kad visi darbai reikalingi, bet įsitikinęs, kad jam svarbiausia – reali pagalba.

Pasak jo, per šventes dirbantys ugniagesiai irgi švenčia. Tarnybos draugai – irgi savotiška šeima. Suprantama, vyno ar kokios trauktinės darbe neparagausi, bet šventinis stalas būna. „Per Kalėdas teko budėti. Visi kolegos atsinešė šventinių patiekalų. Dispečerė uždengė stalą iš namų atsinešta labai gražia staltiese, o po ja, kaip reikalauja tradicijos, paklojome šiaudų“, - prisimena Miroslavas. Ir šiaudus ugniagesiai tradiciškai traukė, tik, va, jis neatsimenąs, ilgą ar trumpą ištraukė. Tikėsimės, kad ilgą – juk apie tarnybos pabaigą jis net negalvoja. 

O štai Vilniaus oro uoste vyresniąja specialiste dirbančiai Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnei Ramunei Paškevičienei savo sutuoktinį teko pratinti prie to, kad žmona „bastosi naktimis“. Anoks ten, žinoma, bastymasis – moteris dirba pamainomis ir neretai naktį ar per šventes šeima - vyras ir dvejų metų sulaukęs sūnus - paliekami manytis patys. Kaip juokauja pati Ramunė, jos vyras „civiliokas, dirbantis nuo aštuonių iki penkių“ ir žmonos darbas jam nekėlė didelio entuziazmo.

„Kol draugavome, gyvenome atskirai, problemų nekilo, bet kai susituokėme, tai, nors skandalų niekad nekėlė, bet vis pabambėdavo, kad kas čia per toks darbas, kai moteris naktimis namie nenakvoja“, - juokėsi Ramunė. Pasak jos, kai pagimdė vaikutį, tai tik vyro pastangomis motinystės atostogose išbuvo net pusantrų metų. Būtų išėjusi į darbą anksčiau, bet sutuoktinis visais jam prieinamais būdais laikė žmoną namie.

Pasieniete, kuria dirba jau dešimt metų, R. Paškevičienė tapo gan netikėtai. Ji jau baigusi mokyklą ketino stoti į M. Romerio universitetą – viliojo teisininkės karjera. Tačiau atkalbėjo tėvai, niekada nieko bendro su tokia specialybe neturėję. Tad mergina įstojo į Vilniaus pedagoginį universitetą. Naujai iškepta su diplomu kišenėje pradinių klasių mokytoja pagal savo įgytą specialybę sugebėjo išdirbti... pusantro mėnesio. „Dirbant su vaikais reikia labai didelės kantrybės, visiško atsidavimo. Supratau, kad negaliu šito darbo dirbti. Giminaitis, kuris dirba policijoje, pasakė, kad galėčiau nunešti pareiškimą mokytis pasieniečių mokykloje – į įvadinius kursus. Jis pats nieko bendro su pasienio tarnyba neturėjo, tiesiog kažkur išgirdo apie kursus. O į policiją man eiti nesiūlė – sakė, kad vis tik daug žiaurumo tenka matyti, valstybės sienos apsaugos tarnyboje ramiau. Tai ir nuėjau. Ir nesigailiu“, - pasakojo pareigūnė.

Tačiau ir jos tarnybos lengva anaiptol nepavadinsi. Jau nekalbant apie darbo grafiką ir vis dar kartkartėm pasigirstančius sutuoktinio pabambėjimus – beje, geranoriškus. R. Paškevičienei ir šiemet teks budėti per šventes. Ji vadovauja pamainai, kurioje dirba trylika žmonių. „Kiekvieną problemą, kiekvieną situaciją tenka spręsti – tai labai atsakingas darbas. Juo labiau, kad kiekvienas darbuotojas yra su savo charakteriu, savo savybėmis ir labai svarbu jam pavesti tokį darbą, kuriam jis labiausiai tinkamas. Vienais atvejais reikia kantrybės, kitais netgi įžūlumo. Į visa tai turiu atsižvelgti“, - sakė Ramunė. Dirbdama ir augindama sūnelį – čia jai labai daug padėjo mama, vyras – moteris dar sugebėjo baigti Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. „Darbo keisti kol kas neketinu. Nors brolis jau ne kartą sakė: „Ar teisininko diplomą įsigijai tam, kad jis stalčiuje gulėtų“. Planų, idėjų yra, bet jų dar gerai nesu susidėliojusi. Tam dar reikia laiko“, - sakė Ramunė.

Galima tokius žmones pavadinti savo darbo entuziastais, galima, kaip jie visi tarsi susitarę tvirtina, jog toks darbas jiems suteikia adrenalino. O galima tiesiog prisiminti juos tuo metu, kai mes, visi kiti, sėdime su artimaisiais prie šventinio stalo ir paminėti geru žodžiu pareigūnus, kurie ne visada gali sau leisti tokią prabangą - švęsti su šeima. Jų dėka mes galime jaustis saugūs.

NPPSS informacija

Ar esate vienos iš NPPSS organizacijų narys?