Pareigunai

Linas Pernavas: „Ar alkoholis – pagrindinis santuokos atributas?

2015-06-12

- Kai užėmėte generalinio komisaro kėdę, kokius norus „atsinešėte“, kokius uždavinius išsikėlėte?
- Mano norai paprasti – kad gyventojai ir visi čia, Lietuvoje, esantys žmonės jaustųsi saugiai. O antras dalykas, kad tie žmonės, kurie tuo saugumu rūpinasi – tai mūsų policininkai, jaustų visuomenės, policijos vadovybės, valstybės vadovų dėmesį ir pagarbą. Kad jų profesija būtų gerbiama ir kad atlyginimai būtų geresni. Tokie du didžiausi mano norai.

- Ar iš tikrųjų galime jaustis saugūs? Juk kviesdamas policiją ne visada esi tikras, jog ji atskubės laiku ir suteiks pagalbą...
- Visų pirma apklausos rodo, kad gyventojai jaučiasi saugūs ir pasitiki policijos pareigūnais. O antras dalykas, keliaujant ypač užsienyje, dažnai įspėjama, kad neikite į vieną arba kitą vietą, kadangi ten yra nesaugu netgi dienos metu. Lietuvoje turbūt niekas nepasakys, kad neikite į Vilniaus senamiestį ar kitur, nes jums čia gali būti nesaugu. Tuo aš tikrai džiaugiuosi ir esu įsitikinęs, kad ir ateityje išliks saugu.
Labai svarbu, kad visuomenė suprastų, jog saugumas yra ne vienos policijos rūpestis. Tai yra visų reikalas. Kad prie saugumo jausmo buvimo turime visi prisidėti: pamatę įtartiną asmenį ar nusikalstamą veiklą, apie tai turime nebijoti pranešti policijai.

- Skaudu, kai pareigūnai „pro pirštus“ žiūri į smurto artimoje aplinkoje atvejus, būdami tikri, jog tai yra šeimos reikalas. Ir nesiskubina gelbėti keturių vaikų motinos, kuri mirtinai sumušama sutuoktinio...
- Turbūt reikėtų kelti klausimą, ar tai yra pareigūnų problema? Manau, kad tai - visos visuomenės problema. Tikrai drąsiai galiu pasakyti, kad policija tokiose situacijose, nežinau, ar turėtų groti pirmu smuiku... Reikia diskutuoti. Bet ji dažnai groja būtent pirmu smuiku.
Kas nuo mūsų priklauso, tikrai padarome. Tačiau vėlgi – ar ikiteisminio tyrimo pradėjimas yra problemos sprendimas? Tai yra jos parodymas, identifikavimas. Vėliau turėtų dirbti ir visuomeninės organizacijos, ir savivalda, ir švietimo įstaigos. Nes vien tik baudimu, sutikite, problemos neišspręsime.
Aišku, dar tos problemos palydovas yra alkoholis. Taip pat turi būti sprendžiama ir ši problema, mažinamas alkoholio prieinamumas.
Neseniai ir Seime buvo svarstomi kai kurie siūlymai dėl įstatymo pakeitimo – tai yra dėl alkoholio prieinamumo mažinimo. Nematau jokios problemos, jeigu alkoholis būtų įsigyjamas turint asmens dokumentą, nesvarbu, kiek tam asmeniui yra metų. Galima analogiškai uždrausti, kaip buvo siūloma, neturint dvidešimties metų įsigyti ir vartoti alkoholinius gėrimus.

- Tačiau Seimas neišdrįso priimti...
- Neišdrįso. Jeigu paklausite mano nuomonės, galiu pasakyti, kad negerai, jog neišdrįso. Turėtume tai kada nors padaryti. Nes jeigu taip laisvai galime gauti, laisvai galime vartoti alkoholį, turbūt dar ilgai susidursime su skaudžiomis pasekmėmis.
O argumentas, kad gali susituokti nuo tiek ir tiek metų, tai kaip neleisime alkoholio nusipirkti?.. Negi mes santuokas siejame su alkoholiu? Ar alkoholis – pagrindinis jos atributas? Manau, kad ne. Kol nesuprasime šitų dalykų, esu įsitikinęs, problemų turėsime dar daug.

- Ne paslaptis, kad su alkoholiu problemų turi ir policininkai. Ar yra pakankamai užtikrinama, jūsų nuomone, pareigūnų psichikos sveikata?
- Turime psichologus, kurie dirba su policijos pareigūnais. Reikėtų pasidžiaugti tuo, kad dabar, lyginant su prieš dešimt penkiolika metų buvusia situacija, policijos pareigūnai daug aktyviau bendrauja ir bendradarbiauja su psichologais. Bet tam tikrų problemų yra... Egzistuoja stereotipinis požiūris, kaip aš čia dabar kreipsiuosi į psichologą. Bet situacija iš esmės yra pasikeitusi – dabar mūsų pareigūnai tikrai dažniau kreipiasi į psichologus.

- Kaip bebūtų gaila, vis dar nuskamba istorijų apie girtus ir avarijas sukėlusius ar ranką prieš save pakėlusius pareigūnus. Kaip tokioms tragedijoms užkirsti kelią?
- Aš prie to paties grįšiu – prie policijos psichologų, dirbančių mūsų įstaigose, kurie kritinių įvykių atvejais konsultuoja pareigūnus, konsultuoja turinčius priklausomybės problemų, veda mokymus, streso valdymo seminarus. Pakankamai daug darbo yra atliekama. Ir, kaip žinoma, Lietuva pagal savižudybių skaičių jau daug metų yra viena pirmųjų pasaulyje. Mūsų pareigūnai – tos pačios visuomenės dalis. Mums ši problema irgi aktuali. O šitoje srityje psichologai dirba, berods, nuo 2000-ųjų. Maždaug po trejų metų darbo buvo pastebėta policijos pareigūnų savižudybių skaičiaus mažėjimo tendencija. Pastaraisiais metais nusižudo vidutiniškai vienas du policijos pareigūnai per metus. Be abejo, tai irgi yra blogai. Tačiau maždaug prieš dvidešimt metų nusižudydavo šeši septyni. Dabar šis skaičius bent keletą kartų yra sumažėjęs. Manau, kad psichologų darbas irgi davė teigiamų rezultatų.

- Ar nejaučiate psichologų trūkumo? Kiek šiuo metu jų dirba jūsų institucijoje?
- Berods, dvidešimt šeši psichologai. Ir šešiolikos iš jų darbas yra tiesiogiai susijęs su psichologinės pagalbos teikimu pareigūnams, prireikus netgi jų šeimos nariams.
Jei klausiate, ar norime, kad jų būtų daugiau? Taip, turbūt būtų neblogai, jeigu galėtume turėti daugiau. Be abejo, ieškosime galimybių turėti daugiau psichologų, į kuriuos policijos pareigūnai galėtų kreiptis.